Kodėl gyvenime jums linkiu nusivylimų?

Kaip galima pasikliauti jausmais ir norais, esančiais egoistiniame pasaulyje, egoistiniame kūne, tarsi užprogramuotame nore gauti? Kaip sužinoti kylančių norų ir jausmų tikrumą?

Visi jausmai ir mintys egoistinės, todėl reikia tik pritraukti šviesą, kuri pamažu išryškins kiekvieno jausmo, kiekvienos minties ydingumą, ir taip galėsime juos ištaisyti. Žmogus pagal savo egoistinę prigimtį negali laikyti savyje to, kas jam kenkia, todėl ydos iškyla į paviršių per situacijas, kad galėtų būti ištaisytos. Toks procesas žmoguje vyksta nuolatos. Iš giliausių vidaus kampelių sužadintos ydos dalyvauja išgryninimo procese, kurio metu pilnai suvokiama ydų ir dorybių vertė. Žmogus atiduoda savo egoistinę prigimtį ir tik tada gauna altruistinę.

Ryšys tarp noro, minties ir proto

Mūsų prigimties pagrindas – noras (širdis). Mintis (protas) egzistuoja tik tam, kad rūšiuotų, tinkamai nukreiptų mūsų norus. Todėl esame sudaryti iš širdies ir proto. Protas būtinas, kad tinkamai tvarkytumėmės su norais. Yra noras mėgautis ir mintis, kaip realizuoti tą norą. Noras (širdis) pirminis, mintis (protas) antrinis. Protas aptarnauja norą.

Mintį gimdo noras. Noras – pamatinė ir labai svarbi žmogaus dalis: kiekvienas stengiasi pripildyti tai, ko stokoja. Kad pasirinktume, kokiu būdu prisipildyti, kyla mintis.

O kur jausmai, emocijos, protas? Yra noras ir protas, kuris padeda norą įgyvendinti. O ketinimas – tai priedas, esantis aukščiau noro: kokiu būtent tikslu žmogus siekia norą panaudoti. Noras yra pirminis, protas – antrinis, juk jis niekada nekeičia noro, priešingai – noras valdo protą.

Jausmų ir proto vaidmuo žmogaus dvasiniame vystymuisi

Jausmai rodo, kas prateka žmogaus nore, o protas turi mokėti veikti kryptingai aukščiau šių norų. Bet pats protas nedirba tiesiogiai su norais. Jis gali valdyti norus tik per  teisingą šaltinio šviesą. Matome, kad psichologai, terapeutai ar kiti specialistai, dirbdami su vidiniu žmogaus pasauliu, jo norais ir mintimis, padeda tik pamatyti gaires, veikimo principus, bet žmogus pats savyje turi suaktyvinti teisingus norus ir pojūčius išjausti pats per save, kad tai įgautų formą.

Kai gimsta noras, o nukreipianti mintis padeda žmogui valdyti savo vidinį pasaulį, tada noras, minties padedamas, sukurs savyje tokias sąlygas, kad jį pradės veikti supanti šviesa. Tai yra gyvenimo kūryba – kada iš žmogaus eina kuriančioji energija, davimas, o ne griaunanti jėga.

Patirtinį mastymą juntame per pojūčius. Paskui šiuos pojūčius, jausmus tikriname: atskiriame, lyginame tarpusavyje, numeruojame, tarsi juos pasveriame. Mes pradedame suvokti, jog tai tarsi žaidimas su pojūčiais ir jų savistaba. Suvokimas, kad mes pradedame matyti norų sąveiką, kokie jausmai kyla kiekviename iš jų ir kokių ketinimų būna vedini.

Dvasiniu keliu einantis žmogus patiria beprasmiškumą? Kas padeda grįžti į kelią? Patenki į tokias būsenas, kad net negali pajudėti ar atsikelti iš lovos. Neturi jėgų, rodos. Kiekvienas savo kelyje patiria priešingų būsenų poveikį – nuo paties didžiausio minuso iki paties didžiausio pliuso. Būtent jomis jis ir juda į priekį, kaip dešine ir kaire kojomis, dešine ir kaire linijomis.

Štai tokias būsenas patiria žmonės, einantys tiesos keliu, nes suvokti kiekvieną kilimo pakopą galima tik tada, kai pradžioje junti jos tuštumą – juk visos žinios įgyjamos gretinant tamsą ir šviesą. Dėl to nusivylimas gyvenimu – savo pojūčiais, darbu, misija, viskuo, ką darai ir dėl ko egzistuoji, – natūralus ir būtinas. Kitaip nesugebėsite nuo jo atsispirti ir pakilti aukščiau.

Nebijokite šių būsenų! Jūs tiesiog turite stiprinti savo ryšį su tinkama aplinka. Ir tuomet pamatysite, kad tos būsenos yra gėris. Taigi, linkiu jums didelių nusivylimų ir kartu – didelių prisipildymų! Tuomet pajusite gyvenimą!